Ką nuveikė buriuotojai ir kokių įgūdžių išmoko: kelionės įspūdžiais dalinasi mokytojas Simonas

„Vienas ryškus įspūdis, žinoma, ryškiausias – buvo labai labai smagu. O jau kiek pagalvojus, atgamini ir bendrą stovyklos struktūrą.

Visa susirinkusių dešimties keliautojų komanda pasidalino tokiais tarsi ir vaidmenimis. Tad, kol laivas plaukiodavo atviroje jūroje, buvo galima užsiimti kuo nori, o kai artėdavome prie kranto, iškart pasijusdavo disciplinuota ir darni vieno kitam pagalba: švartuojantis, permetant lynus uosto darbininkams, inkaro išmetimas ar inkarinių virvių iškėlimas, specialių atramų nuleidimas už borto, kad gretimi laivai nesusidaužtų. Vėliau uosto pareigos – pripildyti laivo talpas gėlu vandeniu, prijungti elektros tiekimą. Mat laivas buvo labai patogus, tad ir tuo reikėjo visiems draugiškai rūpintis. Šiuos visus darbus draugiškai su tėvelių pagalba atliko ir vaikai.

Taip pat svarbi kiekvienos buriavimo dienos dalis – galimybė vaikams išmokti svarbių dalykų būtinų plaukiojant laivu. Tai pirmiausia saugus elgesys laive: tiek denyje, tiek tvarkos palaikymas triume. Toliau įvairių laivo atributų pavadinimai ir veikimas. Svarbūs mygtukai nelaimės atveju, gelbėjimo plaustas ir kiti dalykai, kurių, mums keliaujant, neprireikė. O ruošėmės rimtai. Kapitonas suteikė galimybę vaikams patirti, kas nutinka įvykus nelaimei, kai keleiviai atsiduria už borto ir kaip reikėtų juos gelbėti, o besigelbėjantiems elgtis.

Pramogaudami tuo pačiu ir mokėsi. Vaikai su gelbėjimosi liemenėmis sušoko į ryte dar šaltoką vandenį ir susikabinę virve buvo laivo tempiami. Laivas kaskart vis greitėjo nuo vieno net iki penkių mazgų. Tad iškart galima buvo patirti, ką šie jūriniai matavimo vienetai reiškia. Vėliau su kapitonu bendraujant buvo daug aiškiau, kokiu greičiu pučia vėjas, mus tempia burės ar varo variklis.

Ryte ratu kapitonas susisodindavo vaikus, kiek nuošaliau įdėmiai klausėsi tėčiai. Aptardavo planuojamą maršrutą, jūrlapiuose surasdavo salas ir uostus, kur keliausime planuojamą laiką. Tad buvo puiki proga pamatyti ne vadovėlyje, o praktiškai pasinaudoti kartografinėmis priemonėmis, nusistatyti pasaulio kryptis, apskaičiuoti laiką, per kurį pasieksime naują uostą. Iš kapitono sužinojome, kaip orientuotis plaukiant sutemus. Dienos metu atkreipėme dėmesį į nevienodą vandens paviršių, pagal kurį galima suprasti ar yra povandeninių uolų, seklumų, ar esame įlankoje ar atviroje jūroje, kokio dydžio laivai praplaukė, kur paliko nuvilnijančių bangelių raštus. Tad įdomybių netrūko visą savaitę būnant nedideliame laive. Tačiau vien jachta stovykla neapsiribojo.

Daug laiko leidome ir krante, kur vaikus sugalvodavau prasmingų veiklų. Vaikai turėjo galimybę atkreipti dėmesį į geografines šio krašto sąlygas, kitokią augaliją. Taip pat krašto kultūrinius ypatumus: architektūrą istorinius paminklus. Žinia, kad Kroatija istoriškai buvo apgyvendinta skirtingų tautų, tad joje galime daug sužinoti apie senovės graikus ir romėnus, jų amatus, aplankyti istorinius išlikusius paminklus, muziejus. Vaikai galėjo pabendrauti su užsieniečiais angliškai ar sutikti kitų keliaujančių tautiečių ir sužinoti jų istorijas.

Savaitė kartu su tėčiu šioje stovykloje leido sustiprinti tarpusavio ryšį, suteikė galimybę stebėti, kaip įvairioje situacijose elgiamės, ko išmokome, suteikti patarimą ar padrąsinimą, pasidžiaugti vienam kitu. Na, o keliavimas jachta turi savo edukacinių privalumų – galima aplankyti nuošalesnes turistų aplenkiamas salas, pamatyti įvairesnius gamtos reiškinius, skirtingesnes geografines aplinkas, stebėti iš arčiau laukinę gamtą ir kaip nuo seno žmonės prie jos prisitaiko skirtingais, išradingais būdais.“