Gegužės 7-oji yra diena, kuri Lietuvoje kasmet primena mūsų tautos drąsą, tylų pasipriešinimą ir begalinį tikėjimą žodžio galia. Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena yra ne tik istorinis faktas, tai gyvas įrodymas, kad kalba mus saugojo, vienijo ir išlaikė net tada, kai knygos buvo draudžiamos, o žodis turėjo būti slepiamas.
Šiaurės licėjus šią dieną paminėjo įvairiai, bet visur jautėsi ta pati dvasia: laisvės vertė ir pagarbos kalbai jėga.
Mokytojos Evelinos Blaškienės ir Jurgitos Perednienės vedami vyresniųjų klasių mokiniai leidosi į tikrą kelionę laiku – į Šakių rajoną, kur aplankė autentišką XIX a. knygnešių sodybą. Jie ne tik klausėsi paskaitos apie knygnešystę, bet ir žygiavo tais pačiais takais, kuriais kadaise buvo nešama laisvė. Knygų maišuose, tyloje, per miškus ir laukus. O simboliniai senoviniai laikraščiai, diplomai ir knygnešio antsiuvai buvo padėka už tai, kad mūsų moksleiviai pabandė suprasti, ką reiškia nešti žinią, rizikuoti, tikėti.
Tuo pat metu, mokytoja Akvilė Kazlauskienė su mokiniais mokykloje sukūrė performansą, kuris palietė kiekvieną: nuo pat ryto visi mokiniai, mokytojai, tėvai rašė labiausiai patinkantį lietuvišką žodį. Taip gimė nenutrūkstama kalbos gija – gyva, žaisminga, jautri. Dažniausiai pasikartoję žodžiai „ačiū“, „meilė“, „labas“ priminė, kad mūsų kalba yra ne tik istorija, bet ir kasdienė šiluma, bendrystė, pagarba vienas kitam.
O pradinukai, kaip tikri knygos draugai, susibūrė Info centre ir tyliai, susikaupę skaitė – taip prisijungdami prie iniciatyvos „Lietuva skaito“.
Nuoširdžiai dėkojame visiems mokiniams ir mokytojoms, ypač mūsų lituanistėms – Evelinai, Jurgitai ir Akvilei už tai, kad šią dieną pavertėte prasminga, jautria ir tikra. Jūs padėjote jaunam žmogui pajausti tai, kas vadinama sąmoningumu.
Ši diena tapo priminimu, kad mūsų kalba tai ne tik gramatika ir rašyba. Tai drąsa. Tai laisvė. Tai mes.
