Pirmi keli mokslo metų mėnesiai jau signalizuoja, ar sėkmingai vyksta adaptacija tiek mokiniams, tiek mokytojams, tiek tėveliams, ar klasėje formuojasi tinkamas mikroklimatas, ar vaikui mokslo krūvis yra optimalus.
Įpusėjus rudeniui, Šiaurės licėjaus pradinio ugdymo mokytoja Jurgita Bružienė dalijasi, kad neretai klaidingai giriasi tie mokytojai, kurie jau pirmosiomis dienomis didžiuodavosi: „Šiandien atlikome keturis puslapius matematikos pratybų, vieną užduočių lapą, parašėme lietuvių kalbos diktantą, atlikome lietuvių kalbos gramatikos užduočių ir išmokome pasakoti tekstą remiantis planu.“ Tačiau J. Bružienė kelia klausimą, ar tikrai daugiau užduočių reiškia geresnį ugdymą ir skatina vaikų tobulėjimą?
Atlikta užduotis – nėra tikslas
Apie atsakymą į šį klausimą susimąstome retai, nes juk norime savo vaikams geriausio. Manome, kad ugdymas, kuomet mokinys yra įsitraukęs „iki ausyčių“ – daug žadantis. Tačiau pamirštame, kad ugdymas susideda ne vien iš atliktų užduočių kiekio. Ugdymo procesas daugialypis ir apima tiek akademinį, tiek socialinį bei emocinį mokymąsi, tad užduotis – tai tik dalis viso proceso. Mokinys atlieka užduotį, o kas iš to? Tik įvertinimas? Mokiniai Šiaurės licėjuje ugdomi taip, kad būtų pasirengę tam, kas jų laukia ateityje. Jie skatinami tyrinėti, kelti hipotezes, atlikti užduotis ir įtvirtinti žinias praktikoje, suprantant, kokia viso proceso svarba ugdymui ir žinioms, kurias įgaus.
Pradinukų mokytojas, praleidžiantis su vaikais didžiąją dienos dalį, geriausiai žino, kas padeda tobulėti kiekvienam jo klasės vaikui. J. Bružienė sako: „Turėdama ilgametę darbo su pradinukais patirtį, suprantu, kad užduoties paskyrimas turi būti apgalvotas ir kryptingas, nes pradinukas ją turi atlikti (atsakomybė mokiniui), mokytojas – kuo greičiau ją patikrinti (atsakomybė mokytojui) ir aptarti, išsiaiškinti klaidas ir pasidžiaugti su mokiniu tuo, ką pavyko išmokti (atsakomybė mokytojui). Tik toks užduoties skyrimas yra naudingas ir tinkamas kokybiško ugdymo užtikrinimui.”
Didelis krūvis – žala pradinukui
Mokytoja teigia, jog tikėtis, kad sąrašas paskirtų užduočių, nors jos ir labai įdomios ar įtraukiančios, atneš didelę naudą pradinukui – neverta, nes mokytojas jų visų ištaisyti ir aptarti su mokiniu tą pačią ar per dvi artimiausias dienas tikriausiai nespės, o po kelių dienų mokinys dažniausiai būna užmiršęs ir užduoties pobūdį ir tikslus. Tad pradinėse klasėse, tokias išvadas galime daryti atsižvelgę į vaikų raidos etapus, atidėliojamas procesas nebetenka prasmės.
Užduotis paskirta, atlikta, bet nebūtinai teisingai ir be klaidų. Vadinasi, geriausiu atveju mokinys pasieks 50% visų akademinių pasiekimų, o socialinis ir emocinis mokymosi etapas taip ir neįvyksta. Mokinys nejaučia grįžtamojo ryšio, neišmoksta susitaikyti su nesėkmėmis, nejaučia mokytojo palaikymo ir tiesioginės pagalbos, o kartais ir praranda motyvaciją. Kitą kartą susidūręs su ta pačia užduotimi, tikėtina, vėl kartos savo klaidas, nes pradinukas neturi tiek mokymosi įgūdžių, kad pats analizuotų klaidas.
Individualus ugdymas – misija įmanoma
Pradinio ugdymo mokytoja tikina, kad kitas svarbus aspektas, kuris pagrindžia mintį, kad „mažiau yra daugiau”, tai užduočių diferenciacija ir ugdymo turinio individualizavimas. Šiaurės licėjuje šiems aspektams skiriamas padidintas dėmesys. Kodėl mokinys, kuris dailiai rašo, turi kartu su visais parašyti puslapį rašytinių raidžių, arba kodėl reikia atlikti dešimt užduočių, kurių tikslas įtvirtinti daiktavardžio vietininko rašybą, jeigu pastarojo diktanto metu mokinys nepadarė nė vienos klaidos rašydamas daiktavardžio vietininką? Dažnu atveju tokį beprasmį užduočių atlikimą bandoma pateisinti tuo, kad pratybose taip pateikta, o juk tuščių puslapių nepaliksi. O kodėl ne? Ugdymo proceso centras yra mokinys ir jo poreikiai, kur atsižvelgiama į gebėjimus ir emocinę būseną. Tie, kas jau rašo rašytinėmis raidėmis, gali kurti sakinius, nepaisant to, kad jo klasės draugai dar kelis mėnesius bandys įsidėmėti rašytines raides ir lavins ranką raitydami rašytinių raidžių fragmentus. Dažnai susikoncentruojame į procesą, nors iš tiesų, turėtume kuo efektyviau siekti tikslų.
Emocinis ugdymas – ne mažiau svarbus
Pradinukas, ką tik visą dieną žaidęs, turi įsitraukti į daug iššūkių keliantį mokymosi procesą, o mokykloje ugdome ne vien akademines žinias. Socialinių ir emocinių įgūdžių ugdymas turi visuomet būti šalia akademinių pasiekimų. Atnaujintos bendrosios programos išskiria septynias kompetencijas:
- pažinimo kompetencija apima dalyko žinias ir gebėjimus, kritinio mąstymo, problemų sprendimo, mokėjimo mokytis gebėjimus;
- komunikavimo kompetencija – gebėjimą kurti, perduoti ir suprasti žinias, etiškai naudotis verbalinėmis ir neverbalinėmis komunikavimo priemonėmis ir technologijomis;
- skaitmeninė kompetencija svarbi šiuolaikiniame, technologijų kupiname, mūsų kasdieniniame gyvenime. Įgiję šią kompetenciją mokiniai gebės efektyviai, tinkamai, saugiai, kritiškai, savarankiškai ir etiškai kurti ir dalytis skaitmeniniu turiniu;
- kultūrinė kompetencija grįsta žiniomis apie savo tautos, šalies, Europos ir pasaulio kultūrų tradicijas, įvairovę, dabarties kultūros reiškinius;
- kūrybiškumo kompetencija apima kūrybinių idėjų, produktų, problemų sprendimų tyrinėjimą, generavimą, kūrimą, vertinimą;
- pilietiškumo kompetencija ugdo pilietinį tapatumą, skatina kartu kurti demokratišką visuomenę;
- socialinė, emocinė ir sveikos gyvensenos kompetencija formuoja asmens savimonę ir savitvardą, socialinį sąmoningumą, tarpusavio santykių kūrimo gebėjimą, atsakingų sprendimų priėmimą ir asmens rūpinimąsi fizine ir psichine sveikata.
Ar įmanoma visa tai sutalpinti vienoje pamokoje ar užduotyje? Žinoma! Apgalvotas užduoties turinys, atlikimo būdai, gebėjimai kuriuos ugdysime, vertinimas bei būdai, kaip įtrauksime mokinius, iš tiesų ugdys septynias kompetencijas bei motyvuos mokinius.
Namų darbų mažinimas
Jau daugelį metų ne tik Europoje, bet ir Lietuvoje kalbame apie namų darbų mažinimą arba net naikinimą. Šiaurės licėjuje pradinukai neturi namų darbų, pasibaigus pamokoms skiria laiko saviugdai, neformaliam ugdymui ar žaidimams lauke. Pradinukams, kurie visą dieną praleidžia mokykloje, tai itin aktualu. Suaugę žmonės dirba 8 valandų darbo dieną, o iš pradinukų dažnai reikalaujame mokytis visą dieną. Norėdami savo vaikams geriausio, dažnai atimame iš jų ketverius vaikystės metus, kuomet jie daug pasiekia akademiniuose dalykuose, tačiau neįgyja socialinių kompetencijų žaisdami, neišmoksta jausti emocinio pasitenkinimo, valdyti emocijų ir spręsti iškilusių problemų.
Tad prasidedant naujiems mokslo metams mokytoja kviečia susimąstyti, ar tikrai visi užpildyti pratybų ir užduočių lapų puslapiai yra gero ir kokybiško ugdymo pavyzdys. Patariame dažniau orientuotis ne į greitus rezultatus, bet šiek tiek labiau atsipalaiduoti, prioritetą teikiant vaikų emociniam pasitenkinimui, pamažu įsitraukiant į mokymąsi.
