Kūryba – tai kelionė, kurios metu atrandamos netikėtos idėjos, išgyvenamos emocijos ir formuojasi nauji įgūdžiai. Nors dažnai dėmesys sutelkiamas į galutinį rezultatą, tikroji magija slypi procese. Kiekvienas kūrybinis žingsnis yra kupinas iššūkių, atradimų ir augimo, o pasiekta pabaiga tampa tik simboline viršūne. Šiame straipsnyje atskleisime, kaip gimės Šiaurės licėjaus kalėdiniai pasirodymai, o savo įžvalgomis pasidalino teatro mokytoja Gabrielė, muzikos mokytoja Aliona bei muzikinės raiškos mokytojas Maksim.
Kalėdinių pasirodymų idėja gimė teatro mokytojai Gabrielei, kuri prisiminė paauglystėje parašytą prozos miniatiūrą „Užšifruoti stebuklai ir laimės gabalėliai“. Ši mintis įkvėpė sukurti renginio konceptą „Kalėdų receptas“, kuriame Kalėdos pristatomos kaip patiekalas, sudarytas iš įvairių ingredientų. Gabrielė pasidalijo šia idėja su muzikos mokytoja Aliona, kuri entuziastingai pritarė. Abi mokytojos ėmėsi kūrybos.
Mokiniai į kūrybinį procesą įsitraukė labai aktyviai, su dideliu entuziazmu. Jie siūlė judesius, choreografijos elementus ir dalyvavo kūrybiniame procese nuo pat pradžių. „Mokiniai noriai dainavo dainas, siūlė, kaip galėtume paįvairinti jų pasirodymus. Nepavargdavo repetuoti ir repetuoti!“ – dalijosi Aliona. „Dainų tekstus mokėsi net savaitgaliais kartu su tėvais“, – pridūrė Gabrielė. Jie noriai repetavo ir atvirai dalinosi savo jausmais bei idėjomis, kas padėjo sklandžiai tobulinti pasirodymus.
Vaikai lavino kūrybiškumą, bendruomeniškumą, darbą komandoje: „Mokiniai lavino gebėjimą įsivaizduoti, dirbti su menamais daiktais, pvz.: kasė įsivaizduojamą sniegą, minkė tešlą“, – pasakojo Gabrielė. Be to, jie mokėsi koordinacijos, ritmo, išraiškos bei viešojo kalbėjimo. Repeticijų metu buvo skatinami dalintis mintimis, išsakyti idėjas ir drąsiai išbandyti naujus dalykus.
Kai kurie vaikai pradžioje jaudinosi, tačiau repeticijų metu įgijo daugiau pasitikėjimo savimi. „Labai bijojau prieš lipant ant scenos, bet kai pradėjau dainuoti, buvo labai faina, ir visa baimė bei jaudulys kažkur dingo“, – dalijosi mokytojai vienas mokinys. Mokytojos džiaugėsi mergaitėmis, kurios pasirodymų metu demonstravo šokio talentus. „Man labai smagu, kad į pasirodymus galėjau įtraukti kelias šokančias mergaites, kurios turėjo galimybę parodyti savo talentus“, – džiaugėsi Aliona. O renginio vedėjai atskleidė taip ryškiai, kad sulaukė daug pagyrų už improvizacinius gebėjimus ir scenoje demonstruotą drąsą.
Didžiausi iššūkiai buvo repeticijos didelėje salėje „Compensa“, kur viską teko derinti per trumpą laiką. „Vienas didžiausių iššūkių ir jaudulių buvo, ar parepetavus renginį vieną kartą „Compensoje“ renginys praeis sklandžiai“, – prisiminė Gabrielė. Kitas iššūkis – aprangos idėjų ir sceninių rekvizitų pritaikymas. Buvo sugalvoti net 17 skirtingų klasių įvaizdžių. „Nebuvo lengva sugalvoti, kaip turėtų apsirengti kiekviena klasė, nes norėjosi, kad kostiumai būtų paprasti, bet efektingi ir nesikartotų“, – sakė Gabrielė. Kartais netikėtumai kildavo pasirodymų metu, tačiau greita mokytojų ir vaikų reakcija padėjo viską išspręsti.
Didžiausią įspūdį paliko vaikų improvizacija ir atsidavimas scenoje. Vienas iš įsimintiniausių momentų buvo, kai mažieji atliko dainą, kuri sugraudino mokytoją Alioną: „Man asmeniškai jautriausias pasirodymas buvo priešmokyklinukų daina „Žibintas“. Kai prasidėjo renginys ir jie uždainavo – susigraudinau.“ O dar taip pat įsiminė vienas iššūkis –netikėtai dingęs scenos rekvizitas – maišas, kuris paskutinę minutę buvo surastas rogių viduryje, pasirodo, mokytoja Gabrielė, pakeitė maišo vietą ir nespėjo pranešti mokytojai Alionai.
Repeticijų ir pasirodymo metu nutiko nemažai linksmų situacijų: skrybėlės kritimas scenoje, improvizuoti juokeliai, net sulūžęs didelis kartoninis rekvizitas, kuris greitai buvo sutaisytas. „Scenoje nukritus skrybėlei, Jakobas atliko dainą ir judesius iki galo ir tik žiūrovams plojant ją pasiėmė – tikras profesionalas!“ – pasakojo Gabrielė.
Po pasirodymo abi mokytojos jautė didelį pasididžiavimą ir pasitenkinimą nuveiktu darbu. Gabrielė džiaugėsi vaikų progresu, o Aliona pripažino, kad pasirodymas dar kartą patvirtino jos pašaukimą: „Dar kartą įsitikinau savo darbo prasme ir kad esu savo rogėse.“ Buvo gera matyti, kaip iš pradžių mažos idėjos virto įspūdingu renginiu.
Vaikai akivaizdžiai paaugo – tiek kūrybiškai, tiek emociškai. Jie įgijo daugiau pasitikėjimo savimi, tapo laisvesni, mažiau susikaustę ir drąsesni. Mokiniai ne tik puikiai atliko savo numerius, bet ir patyrė tikrą kūrybinį džiaugsmą, kurį neabejotinai prisimins dar ilgai.
vyresniųjų klasių pasirodymo užkulisiai
„Mažojo princo istorija ir gilūs A. de Saint-Exupéry tekstai aktualūs tiek mažam, tiek dideliam. Istorija daugiasluoksnė – vaikai dažniausiai joje mato magišką nuotykių pasakojimą, o suaugusieji – gilias filosofines pamokas apie gyvenimo prasmę ir žmogaus vertybes,“ – pasakoja Maksim.
Šis kūrinys tapo pagrindu pasirodymui „Šiaurės planetoje“, simbolizuojančiam kelionę per svarbiausias gyvenimo temas. „Kiekviena daina tai vis kokia nors nauja kelionės tema ar situacija: džiaugsmas, liūdesys, suaugusiųjų pasaulio beprasmiškumas, meilė, verslas, paauglystė, vaikiškumas, Kalėdos ir t. t.“
Mokinių įsitraukimas į kūrybinį procesą buvo ypač aktyvus. „Rugsėjo-spalio mėn. muzikinės raiškos pamokose vyko balsavimai dėl labiausiai patinkančių dainų, dažnai lydimi aršių diskusijų,“ – dalijasi Maksim. Mokiniai ne tik rinko dainas, bet ir aktyviai siūlė scenarijaus idėjas, prisidėdami prie kūrybinio proceso formavimo.
Pasirodymas tapo galimybe lavinti daugybę įgūdžių: nuo aktorinio meistriškumo iki vokalo ir choreografijos. „Scena – didžiulis vandenynas. Ir choreografija, ir judesių koordinacija, aktorinis meistriškumas, vokalo lavinimas, vizualinė kūryba… Neabejotinai auga atsakomybė tiek už savo veiksmus, tiek už klasės draugus,“ – pabrėžia mokytojas.
Kūrybinis procesas neapsiėjo be iššūkių. „Kartais kildavo erzulys ar įtampa, kai matėme, kad niekas nesigauna,“ – prisimena Maksim. Tačiau įtampą išsklaidydavo spontaniškos veiklos, pavyzdžiui, gaudynės ar krepšinio žaidimai su mokiniais.
Didžiausią įspūdį paliko pats pasirodymo finalas. „Ore tvyrojo vienybė. Labai gera matyti tėvus, besidžiaugiančius savo vaikų laimėjimais ir pasirodymais, gausiai užkulisuose susirinkusius mokytojus, kurie rūpinasi, kad viskas pasisektų, o jaunuolius – įveikusius gražią kelionę.“
Nors pasirodymas buvo sėkmingas, Maksim akcentuoja, kad svarbiausia – ne galutinis rezultatas, o procesas: „Menas yra įrankis išlaisvėti, todėl didžiausias šventės laimėjimas mano akimis yra ne sukurtas rezultatas, o kelionė iki jo: augantis mokinių pasitikėjimas ir kintanti pasaulėžiūra. Mokyklos gyvenimas gali atrodyti ir šitaip!“
Ši kūrybinė kelionė įkvėpė ne tik mokinius, bet ir jų mokytojus, palikdama neišdildomus prisiminimus ir stiprią bendruomenės dvasią.
Džiaugiamės komanda, mokiniais, tėvais, kurie sukūrė gražius, jautrius ir drąsius pasirodymus.
