Jau daugiau nei 12 metų su savo mokiniais prieš Kalėdų atostogas rengiu tradicinę Kūčių vakarienę. Neįsivaizduoju lietuvių kalbos ir literatūros pamokų be kultūrinio ugdymo, tradicijų ir papročių puoselėjimo, nes tikiu, kad tik kultūriškai išprusęs žmogus gali suvokti tautos, kalbos ir savųjų šaknų svarbą, atrasti savo unikalumą. Ir kai dabartiniame pasaulyje jau kuris laikas dreba žmogiškųjų vertybių pamatai, kai pasiklydome tarp šventinių vienadienių blizgučių, džinglbelsų, žodžių „reikia“ ir „greitai“, bene vienintelis nekintantis ir grąžinantis mus prie pačių būties ištakų dalykas yra rituališkumas.
Tai pakartojimas tų ritualų, kurie nekito per šimtmečius ir buvo išsaugoti prosenelių pačiais tamsiausiais laikais, gali sustabdyti nežinia į kur skubantį šiandienos žmogų, nuraminti, įžeminti, permąstyti pasaulį iš naujo.
Baltojo briedžio, Fjordų ir Liūtaširdžių klasės dalyvavo netradicinėje lietuvių kalbos pamokoje „Atbėgo elnias devyniaragis“ – šventė saulėgrįžos šventę, prisiminė Kūčių tradicijas, papročius, svarbiausius ritualus. Mokiniai patys kepė kūčiukus, virė kisielių, dalinosi senelių surinktomis gėrybėmis, namuose keptais gardumynais, gamino archajišką patiekalą – kūčią, laužė kalėdaitį dėkodami ir tardami linkėjimus. Bene smagiausia pamokos dalis tapo Kūčių vakaro burtai: šiaudo traukimas, vaško liejimas į vandenį, batų metimas per petį spėjant iš kur „piršliai atjos“. Įsitikinome, kad lietuviai buvo ne tik darbštūs, kūrybingi, bet ir šmaikštūs, visais laikais mokėdavo pasijuokti iš savęs, prasimanyti linksmybių.
Tikiu, kad ši pamoka virs kasmetine tradicija, o mokiniai įkvėpti puoselėti ir tęsti tradicijas.
Akvilė Kazlauskienė, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja
