Mokytojo profesija yra kelias, kuriuo pasirenkama ugdyti ne tik protą, bet ir širdį bei sielą. Ši profesija ne tik suteikia galimybę perduoti žinias ir įgūdžius, bet ir formuoja ateities kartas, puoselėja vertybes ir skatina asmenybės augimą.
Pedagogo kelią dažniausiai renkasi tie, kurių tėvai buvo pedagogai arba tiesiog jaučia pašaukimą mokyti kitus. Yra nusistovėjusių stereotipų, kad mokytojo profesijos nesirenka abiturientai, kurie egzaminus išlaiko 100-tukui. Džiaugiamės, kad Šiaurės licėjaus komandoje turime jaunesniąją mokytoją, kuri griauna šį stereotipą.
Gustė Griciūtė Šiaurės licėjaus slenkstį peržengė prieš 3 metus. Įstojusi į Vilniaus universiteto pradinio ugdymo pedagogiką nusprendė, kad jau nuo pirmųjų dienų nori būti kuo arčiau ugdymo įstaigos ir semtis patirties. Paklausta, kas labiausiai lėmė, kad pasirinko mokytojo karjerą, Gustė atsako: „Didžiausias įkvėpėjas ir mokytojo pavyzdys yra mano mama, kurios atsidavimu savo profesijai, darbui susižavėjau ir aš. Stebėdavau, kaip ji ruošiasi pamokoms, ieško būdų kaip geriausiai perteikti pamokos medžiagą, užtikrinti kiekvieno mokinio sklandų darbą pamokoje. Mačiau, kaip mama kūrė metodines priemones, taip pat aš jai siūlydavau idėjas, o kartu galėdavome išbandyti kaip tai veikia praktiškai.“
Dažno pedagogo svajonė tapti mokytoju prasideda dar jų pačių vaikystėje. „Nesumeluosiu teigdama, jog apie mokytojos darbą svajojau jau pradinėse klasėse. Atsimenu, kaip namuose žaisdavau „mokyklą“, stovėdavau prieš žaislinę rašomąją lentą, įsivaizduodavau, kad esu klasės mokytoja ir turiu mokiniams paaiškinti uždavinius ar rašybos taisykles“, – dalinasi jaunesnioji mokytoja G. Griciūtė.
Mūsų profesijos pasirinkimui didelę įtaką turi šeima, artimieji ar draugai. Kalbindami būsimą mokytoją, buvo įdomu sužinoti, kaip reagavo jos artimiausi žmonės, kai sužinojo, kad studijuos pedagogiką. „Kai dar mokiausi mokykloje, jau dauguma mane vadindavo mokytoja, nes labai mėgdavau padėti suprasti medžiagą tiems, kurie jos nesuprasdavo. Pagalba klasės draugams man padėjo suvokti, jog vieno būdo visiems suprasti tą pačią mokomąją medžiagą nėra – visi mes skirtingi, tad reikia atrasti būdą / būdus, kaip lengviau mokiniui padėti suprasti nesuprantamus dalykus. Artimiesiems ši žinia, kad būsiu mokytoja, buvo ne naujiena, visi mano šį norą žinojo, tad priėmė labai natūraliai“, – atvirauja Gustė.
Natūralu, kad pradėjus studijuoti, apninka abejonės, ar teisingas buvo pasirinktas kelias. Gustės teigimu nei studijuodama, nei dirbdama mokykloje nesuabejojo, kad tai jos kelias. Tačiau norint tapti sėkmingu mokytoju ir siekiant, kad ši profesija ir toliau keltų teigiamas emocijas, Šiaurės licėjaus mokytoja išskiria kelias, jos nuomone, svarbias profesines savybes: „Mokytojas turi būti kantrus – reikia suvokti tai, kad niekas negimė mokėdamas, kiekvienas vaikas yra unikalus ir mokosi skirtingai, skirtingu tempu, tad mokytojui tokiais atvejais ypatingai reikia nepristigti kantrybės. Mokytojas turi turėti gerus bendravimo įgūdžius – šis aspektas svarbus norint suprasti mokinių poreikius, gebėjimą identifikuoti kylančias problemas, kuriant klasės mikroklimatą, mokinio pasitikėjimą mokytoju. Taip pat, mokykloje tenka bendrauti ir bendradarbiauti ne tik su mokiniais, o ir su jų tėvais, tad palaikant ryšį ir su tėvais labai svarbu žinoti, kaip profesionaliai, etiškai, ramiai ir aiškiai suteikti visą rūpimą informaciją ir atsakyti į kylančius klausimus. Mokytojas turi būti kūrybiškas, kūrybiškas mokinys = kūrybiškas mokytojas. Kūrybiški mokymo metodai padeda pritraukti mokinių dėmesį ir išlaikyti jų susidomėjimą viso mokymosi proceso metu.“
Ne paslaptis, kad teorija aprašyta vadovėliuose ne visada sutampa su realybe. Taip greitai besikeičiančiame pasaulyje susiduriame su tam tikrais iššūkiais, kuriuos tenka įveikti ir švietime dirbantiems žmonėms. „Vienas iš iššūkių su kuriuo susiduria mokytojai jau šiomis dienomis ir kuris bus aktualus dar ateityje, tai silpnėjanti mokinių motyvacija mokytis. Mokytojo vaidmuo mokymosi motyvacijos procese yra labai svarbus: mokytojas turi vaikui rodyti nuoširdų lūkestį ir tikėjimą, kad vaikas gali mokytis efektyviai“, – įvardija Gustė.
Būsima pradinių klasių mokytoja atskleidžia, kodėl 100-tukus surinkę abiturientai mieliau renkasi kitas specialybes: „Įžvelgčiau keletą veiksnių, galinčių paaiškinti šį stereotipą: 1) mokytojo darbas yra sudėtingas, reikalaujantis ypatingos atsakomybės, keliantis nemažai iššūkių, ir, tiesa, mokyti vaikus duota ne kiekvienam. Tad jauni žmonės dažnai pabijo tokios atsakomybės ir renkasi kitas profesijas. 2) Dažnai, 100-tukus gavę abiturientai, svarstydami, kokią profesiją pasirinkti, ieško finansiškai pelningesnių profesijų ar tų, kuriose yra didesnės galimybės profesonaliai augti bei sparčiau kilti karjeros laiptais, tad mokytojo profesija ir darbas juos atbaido. 3) Be to, mokytojo profesija nėra prestižinė ir dauguma mano, kad gavęs 100-uką „ne prestižas“rinktis mokytojo profesiją, nes atrodo, tarsi taip nuvertini save ir savo gebėjimus.“
Mokytojo profesija yra neįkainojama, nes ji leidžia ne tik žengti į žinių ir mokymosi kelią, bet ir formuoti rytdienos visuomenę. Tai yra pasirinkimas, kuris atneš ne tik asmeninę, bet ir visuomeninę naudą. Todėl džiaugiamės, kad Šiaurės licėjaus pedagogai pasirinko šį kelią ir ugdo šiauriečius, kurie bus ateities, savo srities, profesionalais.
